‘nefikcija’
Susidvejinusi figūra[1] ir filmo naratyvinė struktūra
Dar Otto Rankas savo fundamentaliame veikale „The Double: A Psychoanalytic Study“, išleistame 1914 metais, nurodė, kad susidvejinusi figūra literatūros tekstuose daugeliu atveju yra suprastina kaip psichinė mentalinio konflikto projekcija. Antrininkas yra atskilusi savasties dalis, kuri vaizduoja veikėjo represuotus troškimus, o atsakomybė už tai tenka kitam ego, tokiu būdu sukuriama „vidinė laisvė“ nuo kaltės, grindžiama the distance between the ego-ideal and the attained reality. Pasakojimas neišvengiamai baigiasi savižudišku antrininko žudymu, through which the hero seeks to protect himself permanently from the pursuits of his self.
daugiau »
daugiau »
“Kovos klubas” – hipermodernus filmas
Kita galimybė interpretuoti „Kovos klubą“ yra akcentuoti filmo formą, jo postmodernią stilistiką. Pasak S. Žižeko, postmodernizmas – skirtingai nuo modernizmo – „ne demonstruoja, jog žaidimas vyksta be objekto, jog žaidimas yra organizuojamas aplink centrinę nesatį, bet veikiau išstato objektą tiesiogiai, leisdamas jam parodyti savo neutralų ir arbitralų pobūdį.
daugiau »
daugiau »
“Kovos klubas”. Socialiniai aspektai
„Vyriškumas“, kadaise buvusi stabili sąvoka, po kelių feministinio judėjimo bangų, aktyvaus feministinio diskurso, visuomenės, šeimos modelių dekonstrukcijos, tapo neaiškia, miglota. Praėjusio amžiaus pabaigoje, 1999 m. , pasirodęs Davido Fincherio filmas „Kovos klubas“, sukurtas pagal 1996 metais išleistą Chucko Palahniuko tokio paties pavadinimo romaną, remiasi nestabilios vyriškojo subjekto tapatybės problematika, sukuria kelis požiūrio taškus į ją, kelias požiūrio galimybes, o tiksliau, – įvairiapusišką, kelių lygmenų svarstymą apie nestabilios tapatybės, problemišką vyriškąjį subjektą.
daugiau »
daugiau »
Apie senstančio vyro sielos užkulisius – skaidriai ir su humoru
Romain Gary, Toliau jūsų bilietas nebegalioja, vertė Pranas Bieliauskas, Vilnius, baltos lankos, 2008, 196 p.
Žavus autoironiškas pasakojimo stilius – R. Gary prozos ypatybė – yra ir romano Toliau jūsų bilietas nebegalioja savotiškas „prekinis ženklas“.
daugiau »
daugiau »
Iš domėjimosi karnavalizacija
Po Michailo Bachtino studijos „Rabelais and his World“ (liet. „Rablė ir jo pasaulis“) pasirodymo 1965-aisiais metais (vertimas į anglų kalbą: Helene Iswolsky Indiana University Press, 1984) literatūros kritikoje labai svarbi tapo „karnavalo“ sąvoka. Šioje knygoje Rablė kūryba interpretuojama kaip besisemianti energijos iš istorinių karnavalo praktikų, kurios vyko ir supo jį Renesansinėje Europoje.
daugiau »
daugiau »
Ištraukos iš knygos „Mixalis Kakogiannis: Se proto plano“ (“Michalis Kakojanis: pirmam plane”) 3
Xristos Siafkos „Mixalis Kakogiannis: Se proto plano“, Ekdoseis psixorios A. E. , Atėnai, 2009.
daugiau »
daugiau »
Ištraukos iš knygos „Mixalis Kakogiannis: Se proto plano“ (“Michalis Kakojanis: pirmam plane”) 2
Xristos Siafkos „Mixalis Kakogiannis: Se proto plano“, Ekdoseis psixorios A. E. , Atėnai, 2009, p.
daugiau »
daugiau »
Ištraukos iš knygos „Mixalis Kakogiannis: Se proto plano“ (“Michalis Kakojanis: pirmam plane”)
Xristos Siafkos „Mixalis Kakogiannis: Se proto plano“, Ekdoseis psixorios A. E. , Atėnai, 2009.
daugiau »
daugiau »
Greek Z
Pasak Peter’io Bien’o, Michalis Cacogianis klaidingai interpretavo Niko Kazantzakio romaną, režisuodamas filmą “Zorba the Greek” (“Αλέξης Ζορμπάς”) (nuoroda į pirmą filmo dalį youtube). Bien’as teigia asmeniškai kalbėjęsis su režisieriumi filmavimo metu, tas neva teigęs, jog Kazantzakis, kurdamas Zorbos charakterį, ironizavo, galbūt net kritikavo savo tautiečius. Tuo tarpu Bien’as, išnagrinėjęs Kazantzakio laiškus, įvairią istorinę medžiagą, teigia, jog Kazantzakis buvęs patriotiškas, kad tai esą vadinamoji “antroji patriotizmo banga” (pirmoji buvo Η Μεγάλη Ιδέα – Didžioji idėja).
daugiau »
daugiau »
One postmodern fairy tale
Koks nervinantis klausimas: koks tavo mėgstamiausias filmas? Režisierius?
O knyga?
Su knyga dar galėdavau susitvarkyti, turiu vieną tokią – rezervinę – kurią tikrai labai mėgstu, – būtent – mėgstu, nes ji tarsi palieka kokį skonį. Tai Kunčino „Tūla“. Naktį pažadinta galėčiau pacituoti: „Šnibždėk, Tūla, šnibždėk…“, o „įsėdusių“ vaizdų net norėdama negalėčiau atsikratyti: kaskart girdžiu kaip „girgžda“ Tūlos viduriai, kuriais keliauja kefyras.
daugiau »
daugiau »
Once I was interested in fairy tales… (II)
‘The Bloody Chamber’ by Angela Carter and ‘Bluebeard’s Egg’ by Margaret Atwood
Angela’s Carter’s story of ‘The bloody chamber’ sustains almost the same plot as Perrault’s version of ‘Bluebeard’: young girl gets amused by the wealth of the very rich, older man, get married, goes to his castle, then the husband leaves for business trip, wife enters the bloody chamber with corpses, husband’s back, claims he should kill her, her mother rescues her. Therefore, we shouldn’t forget that this story is rewritten, it is written by different author in different times, so there are some differences between Perrault’s and Carter’s plots. Two most important differences are: Carter adds young blind man, who comes to the castle as a piano tuner; and another – poor wife is rescued by her mother, not brothers – siblings – as in Perrault’s version.
daugiau »
daugiau »