‘nefikcija’
Freaky Lithuanians
It was a cold winter day when two Lithuanians – Modern Greek language and culture specialist and web/iphone/ipad developer – came up with an idea that they could do something curious. First of all, they created the app named ΕΟΡΤΟΛΟΓΙΟ – the program, which helps not to forget the Greek friend’s name-days (it is suitable only for contacts in Greek), then they made something bigger - ATM list (Το δίκτυο ΑΤΜ στην Ελλάδα), the program which shows all the ATM in your area when you’re in Greece, and then… different apps appeared: ΜΟΥΣΕΙΑ (MUSEUMS in Greece), Ανέκδοτα, ΠΑΡΑΛΙΕΣ (BEACHES in Greece), ΞΕΝΟΔΟΧΕΙΑ (HOTELS & ROOMS in Greece) and more. However, this story has not come to an end because now, when I’m telling you this, they must be somewhere in the middle of another freaky project.
daugiau »
daugiau »
False alarm arba netikras gaisras
Kadaise žiemą parašiau kone pirmąją savo ne vertimo recenziją. Dabar rašyčiau kitaip.
Bernotaitė Sandra.
daugiau »
daugiau »
Šis tas apie pasakojimą kine (3). Klasikinis kino pasakojimas
Įdomiausia dalis. Įsidėmėkite klasikinio-holivudinio pasakojimo bruožus ir stebėkite, kaip jūsų žiūrimo filmo pasakojimas paklūsta klasikinio kino pasakojimo konvencijoms arba jas ardo.
Klasikinis arba kanoninis pasakojimo tipas kaip „tam tikra sunormintų pasirinkčių konfigūracija, reprezentuojanti fabulą, manipuliuojanti siužeto ir stiliaus raiškos galimybėmis“ susiformavo Holivudo studijose kino filmų gamybos metu 1917-1960 metais.
daugiau »
daugiau »
Šis tas apie kino pasakojimą (2). Pasakotojas
(tęsiant vasariškus skaitymus)
Naratorių kino tekste Bordwellas suvokia kaip personažą. Naratorius arba pasakotojas yra filmo veikėjas, kuris gali būti tam tikrų naratyvo elementų, dėmenų priežastis ar retransliuotojas. Tyrinėtojas remiasi Edwardu Braniganu teigdamas, jog tokius naratorius-personažus nuolat „praryja“ visaapimantis filmo naratyvinis procesas, kurio filmo veikėjas neprodukuoja.
daugiau »
daugiau »
Šis tas apie kino pasakojimą (1)
Kartais vasarą, kai klesti atostogų ir atsipalaidavimo nuotaikos, ir yra laiko (jei jo yra), norisi paskaityti ką nors rimtesnio, pvz, ką nors iš kino teorijos.
Davidas Bordwellas, knygoje „Narration in the Fiction Film“ apžvelgęs mimetines naratyvo teorijas, taikomas kino analizei, formuodamas savo kino naratyvo teoriją, kurios pagrindas yra žiūrovo/subjekto instancijos bei percepcijos ir naratyvinių procesų ryšiai, teigia nemanąs, kad žiūrovo mentalinių procesų analizė galėtų paaiškinti visus filmo naratyvinius principus. Tačiau, kol pagrindinis kino pasakojimo tikslas yra būti perprastam žiūrovo, tol derėtų vengti žiūrėjimo kaip pasyvaus veiksmo definicijų.
daugiau »
daugiau »
Sadomazochistinis impulsas ir šiuolaikinė kultūra
Davidas Savranas, savo knygoje „Taking It Like a Man“ tyrinėjantis vyrų smurtą, nukreiptą į save, akcentuoja svarbą į šį reiškinį pažvelgti istoriškai. Jis teigia, jog minėtas sadomazochistinis impulsas būdingas visai šiuolaikinei socialinei-kultūrinei santvarkai, jog egzistuoja toks „kapitalistinio mazochizmo modelis“, kai vyriškumas gali būti išreikštas tik per sunkų darbą ir savęs neigimą: „subjectivity must now be constituted through a different form of masochism, one that both expresses their victimization by the system, as well as one that takes aim at themselves as the oppressors and creators of that system. Fight Club functions as that form of masochism“[1].
daugiau »
daugiau »
Melancholiškas sadomazochistinis subjektas
Kaip teigia Ta M. Lynn, smurtas „Kovos klube“ naudojamas ne tik kaip būdas kritikuoti vartotojų kultūrą, bet ir eksponuoti normatyvinių lyčių santykių prieštaras. Smurtas filme yra būtina priemonė svarstant lytinės tapatybės klausimą.
daugiau »
daugiau »
Susidvejinusi figūra[1] ir filmo naratyvinė struktūra
Dar Otto Rankas savo fundamentaliame veikale „The Double: A Psychoanalytic Study“, išleistame 1914 metais, nurodė, kad susidvejinusi figūra literatūros tekstuose daugeliu atveju yra suprastina kaip psichinė mentalinio konflikto projekcija. Antrininkas yra atskilusi savasties dalis, kuri vaizduoja veikėjo represuotus troškimus, o atsakomybė už tai tenka kitam ego, tokiu būdu sukuriama „vidinė laisvė“ nuo kaltės, grindžiama the distance between the ego-ideal and the attained reality. Pasakojimas neišvengiamai baigiasi savižudišku antrininko žudymu, through which the hero seeks to protect himself permanently from the pursuits of his self.
daugiau »
daugiau »
“Kovos klubas” – hipermodernus filmas
Kita galimybė interpretuoti „Kovos klubą“ yra akcentuoti filmo formą, jo postmodernią stilistiką. Pasak S. Žižeko, postmodernizmas – skirtingai nuo modernizmo – „ne demonstruoja, jog žaidimas vyksta be objekto, jog žaidimas yra organizuojamas aplink centrinę nesatį, bet veikiau išstato objektą tiesiogiai, leisdamas jam parodyti savo neutralų ir arbitralų pobūdį.
daugiau »
daugiau »