Sibilė Sibire

Visa, ką šitam mieste užuodžia Skaistė, tai žuvies tvaikas. Jis tarsi savaime lenda į gerkę, o naktimis, miegodama, ji jaučia tinstančias savo gerklas, tada pati jaučiasi it žuvis, be vandens, išmesta į krantą, ryja seiles, vieną, du, tris kartus, per miegus jaučia troškulį, – kas išmetė šitą žuvį į krantą? kas ištraukė, liepė vaikščioti, kvėpuoti? jai darosi slykštu – nuo savęs, trokštančios žuvies, šlyštu, kad kitų žuvų liekanos neregimomis dalelėmis keliauja į ją tarsi į kokią slėptuvę, buveinę, kurioje gali kauptis. Jis sako, kad tai jūros kvapas.

daugiau »

Ji eina gatve, balta pilkais langeliais skara plevesuoja už nugaros, vėjas plėšia ją nuo kaklo, tačiau plaukų nesutaršo – jie trumpi. Galvą dengia megzta beretė kreminiais, rausvais kvadratais, ji mėgsta figūras. Šalia – kažkoks vyras, sako, tai jos vyras, neaukštas, kampuotas, barzda dengia jo lūpas, bet akys atviros, jie buvo kine.

daugiau »

Lukis Prisimenu tik kiemo obelį ir Leo. Tas medis vasarą žiedais nuberdavo kiemą, ir, man atrodė, kad nedaug beliko ir pradės plikti nuo viršūnės, išbarstęs savo baltus žiedlapius pavėjui. Bet jis nepliko.

daugiau »

Kai pradedu galvoti, kodėl tą žiemą mes palikome „ligo“, skonio receptoriai pajaučia ką tik išrūkytos žuvies skonį, uoslė tarsi atgyja, ieškodama kvapų, suku nosį ten, iš kur pučia vėjas, galbūt užuosiu druskos, geležies kvapų, – vandens, galiausiai. „Ligo“ rūsyje užuosti galėjai tik lengvą kalkių kvapą, tarsi sienos būtų neseniai nubalintos, į nosį lindo baltos dulkės, jomis buvo nuklota ir švytinti stora folija ant vamzdžių. Dar – kraujo kvapą (jis kiek panašus į druskos, geležies).

daugiau »

Kai būdavo dar toli iki ryto, viename iš „ligo“ kambarių Skaistę pažadindavo jausmas, kad kambaryje yra kažkas svetima. Tai įslinkdavo į kambarį it ryto migla, atrodydavo, jog tai moteris, jos kūnas uždengtas palaikiais drabužiais, plaukai lygūs, tiesiai sušukuoti, džinsai labai aptrinti, net nušiurę, veidas tarytum be bruožų. „Tik kai ką pasiimsiu“, – sumurmėdavo ji ir  Skaistė daugiau neužmigdavo.

daugiau »

Prie „ligo“ durų nesidriekė įspūdingi laiptai. Jie nebuvo nei platūs, nei daugiapakopiai – viso labo trys žingsniai, laipteliai. Jais užlipus, prie durų, kūnas jau būdavo nusprendęs, kur eiti pirmiausia, kurią dalį pirmiau prisilipdyti – pumpurą ar šaknis, Skaitę ar Lukį.

daugiau »

„Ligo“ buvo gera vieta dėl dviejų priežasčių: čia visada galėjai ateiti ir būti trise. Ne vienas, ne dviese, ne keturiese. Čia galėjai būti pilnas, visas, iš trijų dalių, – toks, koks turi būti, trilypis it dobilas.

daugiau »

Ne ta diena, kai su Skaiste stovėjom įsikibę į tvorą. Ne ta popietė, kai jos rankos augo į suoliuką. Ne tas pavasaris, kai linko keliai, kopiant į penktą aukštą.

daugiau »

Ligoninės parko pašonėje kūrėsi naujas turtingųjų kvartalas. Nors keliukas, vedantis į jo gilumą, dar nebuvo asfaltuotas, tolumuoje žybsintys naujų namų stogai neleido abejoti, – ten, už tvoros, už didžiulio lauko, gyvena žmonės, turintys viską. Būtent taip sakė Skaistė, kai stovėjome prie ligoninės parko tvoros.

daugiau »