Įdomiausia dalis. Įsidėmėkite klasikinio-holivudinio pasakojimo bruožus ir stebėkite, kaip jūsų žiūrimo filmo pasakojimas paklūsta klasikinio kino pasakojimo konvencijoms arba jas ardo.
Klasikinis arba kanoninis pasakojimo tipas kaip „tam tikra sunormintų pasirinkčių konfigūracija, reprezentuojanti fabulą, manipuliuojanti siužeto ir stiliaus raiškos galimybėmis“ susiformavo Holivudo studijose kino filmų gamybos metu 1917-1960 metais.[1] Anot Bordwello, klasikinė naratyvo forma tapo tokia dominuojančia, jog yra priimama, apibūdinama kaip „natūrali“, „nepastebima“, „aiški“, kaip „diskursas, besidedantis pačia pasakojama istorija“.
Bendrais bruožais klasikinis Holivudo filmas apibūdinamas taip: jis „vaizduoja psichologiškai tipizuotus individus, sprendžiančius kokią nors aiškiai apibrėžtą problemą arba siekiančius konkrečių tikslų. Proceso eigoje veikėjai konfliktuoja su kitais veikėjais arba susiduria su nepalankiomis išorinėmis aplinkybėmis. Pasakojimas baigiasi įtikinama pergale arba pralaimėjimu, problemos sprendimu, aiškiu tikslų įvykdymu arba tikslų nepasiekimu“[2].
Svarbiausias lemiantis veiksnys klasikinio naratyvo filme yra veikėjas, aiškiai iš kitų išsiskiriantis personažas, kuriam priskiriamos tam tikros akivaizdžios savybės, bruožai ar elgesio modeliai. „Detaliausiai vaizduojamas, „labiausiai išsiskiriantis“ veikėjas dažniausiai yra ir protagonistas, svarbiausias priežastinis faktorius, į kurį nukreiptas bet koks naratyvinis suvaržymas ar apribojimas, jis taip pat yra pagrindinis auditorijos identifikacijos objektas.“[3]
Per santykį su pagrindiniu personažu kuriamas filmo siužetas, šiuo santykiu remiasi informacijos srauto ribojimas, ir atvirkščiai – informacijos pateikimas. Filmo naratyvinio proceso-veikėjo-filmo suvokėjo disponuojamų žinių santykis pasitelkiamas kuriant minėtą klasikinį holivudinį pasakojimo intrigą, grindžiamą tikslų įgyvendinimo atidėjimu, kliūtimis įgyvendinant projektą, toks intrigos kūrimo būdas yra pagrįstas vadinamąja realistine motyvacija. Veiksmo trikdymo, kliūties mechanizmas tiesiogiai veikia žiūrovo kuriamą fabulą: „Visos fabulos susikonstravimas dažniausiai atidedamas įterpiant papildomas veiksmo linijas, tokias kaip priežastiniu ryšiu susijusios šalutinės siužeto linijos, įterptiniai komiški elementai, ir muzikiniai numeriai.“[4]
„Nepaisant to, jog kinas perima daugelį literatūroje įsigalėjusių veikėjų portretų kūrimo būdų, klišių, dramos ir populiariojo kino veikėjų charakterių tipai papildomi specifiniais leitmotyvais, įpročiais ar elgesio tikais“, Holivudo žvaigždžių sistemoje aktorius tarsi įkūnija kokį nors neišbaigtą veikėjo tipą, taigi filme veikėjo portretą telieka papildyti charakteringesnėmis detalėmis[5].
Kita Borwello nurodoma klasikinio, kanoninio siužeto ypatybė yra dviejų paralelių siužeto linijų koegzistencija: „Klasikinis siužetas dažniausiai pateikia dvigubą priežastinę struktūrą, dvi siužetines linijas: vienos jų esmė yra heteroseksualių individų (vaikino/merginos, vyro/žmonos) meilės nuotykis, romantiški santykiai, kita siužetinė linija susijusi su kita sfera – darbu, karu, misija ar paieškomis, kitais asmeniniais ryšiais. Kiekvieną šių siužetinių linijų sudaro tikslas, kliūtis ir kuliminacija.“[6]
„Daugeliu atvejų romantinių santykių ir kita, veiksmo, sferos yra atskiros, tačiau negrįžtamai susijusios tarpusavyje. Siužetas gali atskirti, baigti pirmiau vieną, vėliau kitą siužeto liniją, tačiau dažnai šios dvi linijos susilieja kulminacijoje: vienos jų baigtis gali lemti kitos pabaigą, problemos sprendimą.“[7]
Aptardamas klasikinio kino pasakojimo savižinos laipsnį , Bordwellas pabrėžia du dalykus. Pirmiausia, pasakojimo proceso savižinos laipsnį lemia filmo žanras. „Melodrama <…> gali disponuoti šiek tiek didesniu savižinos laipsniu <…>, ypač vaidybos ir muzikos panaudojimo prasme. Miuziklą sudarys šifruoti didesnės savižinos epizodai (pavyzdžiui, kai veikėjai dainuoja tiesiai žiūrovui).“[8] Antra, naratyvo savižinos laispnį lemia tam tikra „naratyvo ypatybių fliuktuacija“, šie kitimai taip pat yra užkoduoti. „Paprastai filmo pradžios ir pabaigos epizodai pasižymi didžiausiu savižinos, komunikacijos ir visažinystės laipsniu. Daug lemiantys pirmieji filmo epizodai ir pirmieji kadrai dažniausiai išlaiko atviro naratyvo požymius. Kai prasideda veiksmas, naratyvas tampa labiau užslėptas. <…> Pačioje siužeto pabaigoje naratyvo procesas gali vėl pareikšti, patvirtinti savo sąmoningumą auditorijos atžvilgiu (pasigirsta nediegetinė muzika, veikėjai žiūri į kamerą <…>), teigti savo visažinumą (kamera pasitraukia ilgu kadru), ir komunikatyvumą (dabar mes visi žinome).“[9]
[1] Bordwell, p. 156.
[2] Bordwell, p. 157
[3] Bordwell, p. 157.
[4] Bordwell, p. 161.
[6] Bordwell.
[7] Bordwell, p. 158.
[8] Bordwell, p. 160.
[9] Bordwell.
Žymos: classical cinema, david bordwell, klasikinis kino pasakojimas, narration in the fiction film