(tęsiant vasariškus skaitymus)
Naratorių kino tekste Bordwellas suvokia kaip personažą. Naratorius arba pasakotojas yra filmo veikėjas, kuris gali būti tam tikrų naratyvo elementų, dėmenų priežastis ar retransliuotojas. Tyrinėtojas remiasi Edwardu Braniganu teigdamas, jog tokius naratorius-personažus nuolat „praryja“ visaapimantis filmo naratyvinis procesas, kurio filmo veikėjas neprodukuoja.[1]
Numanomą, implicitinį, neįasmenintą naratorių, kurį galima sieti su autoriaus figūra, kino teoretikas vadina „įdomia teorine problema“ ir kelia klausimą, ar galima kalbėti apie naratoriaus esatį filme, jei joks balsas, joks kūnas nėra identifikuojamas kaip naracijos locus. Diegetinės teorijos, pasak Bordwello, naratorių suvokia kaip „kalbantįjį“, formuojantį filmo naratyvą. Minima ir Bootho „implikuoto autoriaus“ sąvoka, – šis konstruktas esą niekaip neprisideda prie kinematografinės naracijos suvokimo.[2] Anot Bordwello, naracijos procesą geriau suprasti kaip ženklų, užuominų sistemą, lemiančią tam tikros istorijos (su)konstravimą. Toks suvokimas suponuoja suvokėjo, ne pranešimo siuntėjo, sąvokos išryškinimą. Tokia (vienpusė) schema numato galimybę naratyvinį procesą suvokti kaip visiškai ar iš dalies imituojantį komunikacijos situaciją.[3] Naracijos procesas, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali signalizuoti, kad žiūrovas turi susikurti naratoriaus, pasakotojo figūrą, „kai taip atsitinka, turime prisiminti, jog šis pasakotojas yra konkrečių organizacinių principų, istorinių aplinkybių ir žiūrovo minčių poslinkių (vingių) padarinys“[4] – toks naratorius nekuria naratyvo, bet yra jo suformuotas.
[1] Bordwell.
[2] Bordwell, p. 62.
[3] Bordwell.
[4] Bordwell.
Žymos: autorius, david bordwell, naratorius, narration in the fiction film, pasakotojas