Turiu prisipažinti. Balkonas Naujamiestyje buvo netikras. Tai buvo tik didelis atviras langas, spinta nuo kambario atskirtoje erdvėje, vadinamoje „virtuvė“. Išėjus į balkoną, galėjai matyti senamiesčio gatvę ir pigų viešbutį. Tad, jeigu tą naktį ir būtų prisnigę, nebūčiau galėjus matyti apsnigtos žemės, kaip kad rašei. Naujamiesčio gatvėse sniegas greitai ištirpsta. Nebent būtų snigę per naktį, tada, stovėdama balkone, būčiau mačius krentančias, tuoj pat ištirpstančias snaiges.
Bemiegės naktys. – rašei.
Kiek visko jose daug. O manęs nėra. Nėra nei lašo. Aš tik rymau. Rymau, rymau. Ir man baisu. Baisu suvokti, kad taip bus visada – išorinė, vidinė vienatvė. Netgi tada, kai nuvažiuosiu į Kiprą. Netgi kai grišiu.
Laikas baisiai greitas. Vis rašau tau mintimis, bandau matyti.
Kažkodėl visada matau tave balkone.
Vilniaus balkonai kitokie – nedideli, vėsūs, juose pučia vėjas lyg būtum staiga patekęs palydėti saulės prie jūros, Nidoje. Buvo vienas, įstiklintas, šimtai vorų ir baltas dulkių sluoksnis ant medinių grindų. Balkonai Vilniuje greičiau buvo virtuvės, jose spiralėm sukosi dūmai, degtinė nedegindavo gomurio, vyno buteliai greit ištuštėdavo, o pokalbis būdavo vienas tas pats – mėgstamiausia knyga – tik viena – kam reikia daugiau jei turi mėgstamiausia, daugiau nieko geresnio nėra. Kodėl neieškai – aš nesuprasdavau. Tu būtum supratus. Vilniaus balkonai-virtuvės – tai tavo erdvė, kitokia nei viešbučių holai Stokholme, sterilūs jų kambariai, kitokia, bet tu būtum supratus, tos naktys, jos tavo, tai tavo žymės mano kūne, jūsų paliktos žymės.
Žymos: sibile sibire balkonai