Pasak Peter’io Bien’o, Michalis Cacogianis klaidingai interpretavo Niko Kazantzakio romaną, režisuodamas filmą “Zorba the Greek” (“Αλέξης Ζορμπάς”) (nuoroda į pirmą filmo dalį youtube). Bien’as teigia asmeniškai kalbėjęsis su režisieriumi filmavimo metu, tas neva teigęs, jog Kazantzakis, kurdamas Zorbos charakterį, ironizavo, galbūt net kritikavo savo tautiečius. Tuo tarpu Bien’as, išnagrinėjęs Kazantzakio laiškus, įvairią istorinę medžiagą, teigia, jog Kazantzakis buvęs patriotiškas, kad tai esą vadinamoji “antroji patriotizmo banga” (pirmoji buvo Η Μεγάλη Ιδέα – Didžioji idėja). Antroji banga savita tuo, jog tai nebėra nacionalizmas, tai patriotizmas vaizduojant kai kuriuos kultūrinius savitumus, kultūrinį charakterį, koks ir yra Aleksis Zorba, tokiu būdu Kazantzakis neva simpatizuoja graikiškumui. Turint omeny filmo sėkmę vakaruose, negalima sakyti, kad Cacogianis visiškai prašovė pro šalį, greičiau iš dalies netgi “išpildė” Kazantzakio sumanymą: graikas Zorba iš tiesų vakaruose yra tipinis graikiškas charakteris, savo sirtakiu pritraukęs begales turistų į Viduržemio jūros salas. Tačiau, kaip teigia daugelis filmo recenzijų ir apžvalgų, filmas toks populiarus tapo dėl aktorių, ypač Antony Quinn’o, vaidybos. Tačiau tai tik politinė knygos ir filmo interpretacijos dalis, ir bet kas bent kažkiek susipažinęs su K. kūryba galėtų pasakyti, kad įdomesnė ir greičiausiai svarbesnė yra filosofinė dalis.
Visų pirma, Kazantzakis yra garsus savo ekskomunikacija, atskyrimu nuo bažnyčios, tokiomis knygomis kaip “Paskutinis gundymas”, “Ir vėl Kristų kala prie kryžiaus”, beje, ekranizuota, tačiau neapžvelginėsiu čia visos jo kūrybos, ne toks šįkart tikslas. Paprastai tariant, K. rūpėjo dieviškumo ir žmogiškumo sandūra, dievas jam yra žmogus ir atvirkščiai. Psichoanalitiniu požiūriu K. man šia prasme panašus į Kafką – taip pat turėjo stiprų, netgi žiaurų tėvą, kone visą gyvenimą jautėsi kaltas, kad pasirinko rašytojo profesiją (vietoj teisininko praktikos); K. tėvo prototipas vaizduojamas jo istoriniame romane “Kapitonas Michalis”, jei kada rašysiu apie tai plačiau, pacituosiu keletą jo laiškų motinai ir seserims (niekada tėvui).
Taigi, dieviškumo-žmogiškumo tema. Romano “Graikas Zorba” originalus pavadinimas yra “Βίος και πολιτεία του Αλέξη Ζορμπά” (“Graiko Zorbos gyvenimas ir…”; πολιτεία – 4. (μτφ.) ο τρόπος που ζει και συμπεριφέρεται κάποιος, η διαγωγή, το φέρσιμο: Είναι γνωστή η ~ του. ΦΡ βίος και ~, για πρόσωπο με ηθικά επιλήψιμη ή γεμάτη περιπέτειες ζωή: Ο τάδε είναι βίος και ~.). Anot Peter’io Bien’o, Kazantzakis romaną taip pavadino ne veltui, siekė suteikti Zorbos charakteriui tam tikrą mitinį atspalvį. Čia būdų naudinga pakalbėti apie Nietsche’ės įtaką Kazantzakiui ir Budą, bet geriau nepradedu, nes vistiek nepabaigsiu. Geriau tiesiai prie reikalo: Zorba – stiprusis pesimistas, pasaulį matąs realisto akimis, tokį, koks jis yra, tačiau nepasiduodantis via negativa, nenugriztantis į neveiklumą, nieką, αταραχία (Buda, Rytai), tačiau yra aistringas, netgi gyvuliškas, žmogiškas ir galiausiai dieviškas. Tai vidurio kelias, sielos ir kūno sąjunga. Nietsche ir Kazantzakis teigia, jog jau prieš Sokratą graikai buvo “atradę” šį vidurio kelią, tai liudija antikinės tragedijos. Šia tema taip pat nesiplėsiu (dėl tų pačių priežasčių).
Visa, kas buvo pasakyta apie Zorbą, yra greičiau apie Zorbą knygoje, kas bus pasakyta apie Zorbą filme, pažiūrėsime.
Žymos: graikas Zorba, mefrasi sta lithouanika, Michalis Kakojanis, Mixalis Kakogiannis: se proto plano, Nikas Kazantzakis