Koks nervinantis klausimas: koks tavo mėgstamiausias filmas? Režisierius?
O knyga?
Su knyga dar galėdavau susitvarkyti, turiu vieną tokią – rezervinę – kurią tikrai labai mėgstu, – būtent – mėgstu, nes ji tarsi palieka kokį skonį. Tai Kunčino „Tūla“. Naktį pažadinta galėčiau pacituoti: „Šnibždėk, Tūla, šnibždėk…“, o „įsėdusių“ vaizdų net norėdama negalėčiau atsikratyti: kaskart girdžiu kaip „girgžda“ Tūlos viduriai, kuriais keliauja kefyras. Tai tinkama knyga. Atsakymui į šitą klausimą. Kunčinas sutvertas būti mėgstamiausias. Pasakotojas.
Filmo taip ir negalėdavau pasakyti. „Koks tavo mėgstamiausias filmas?“ Akimirka tylos, bet švieslentėje neužsidegdavo užrašas, nieko negalėdavau perskaityti. Tuščia švieslentė, be atsakymo.
Tik visai neseniai, birželio vidury, labai anksti ryte geriant kavą dar gražaus ir gaivaus miesto aikštėje minėta švieslentė užsidegė, – „Fight Club“.
„Why“, – paklausė pašnekovas, atsakymas buvo paruoštas: „Because it‘s a critique of capitalism.“ Mano atsakymas buvo toks pat pusiau sąmoningas kaip filmo pagrindinio herojaus Jack‘o teiginys „In Tyler we trusted.“ Žinoma, tai nebuvo visiškas melas, nes minėto filmo paviršius iš tiesų yra a la vartotojiškos sistemos kritika, tačiau tai tik paviršius, dalis „fairy tale, a coming-of-age story about choosing a path to maturity“ – kaip savo filmą apibūdina Davidas Fincheris.
Kas daro „Fight Club“ tokį aktualų 2010-aisiais, praėjus vienuolikai metų po jo pristatymo? Žinoma, šių dienų ekonominės-socialinės sąlygos ir dėl jų paaštrėjusi sąvoka „masculinity in crisis“, filme parodijuojamas vyrų judėjimas (the Men‘s Movement – Robert Bly) ir, žinoma, puiki psichologinė „double“, t.y. asmenybės susidvejinimo, schema. Taip pat negalima nepaminėti patrauklaus pseudoholivudiškumo. Paskutiniai du dalykai – tai filmo meniniai sprendimai, kurie palieka išties neblogą įspūdį. „Double“ schema nėra retai naudojama kaip naratyvo pagrindas, tiek kine, tiek literatūroje, tačiau tai, kas maloniai nuteikia filme „Fight Club“ – tai gerai sustyguotas daugialypis pasakojimas. Jame – ir kapitalizmo kritika, ir smurto ideologija, ir „masculinity in crisis“ priežastys ir sprendimo būdai, ir…
„Fight Club“ – tai gera postmodernistinė pasaka su sava (smurto) estetika, nepatikimu naratorium ir nemaža parodijos doze. Psichoanalitinis filmo background‘as teikia daug malonumo. Cheers.
„Tyler Durden: Hey, you created me. I didn’t create some loser alter-ego to make myself feel better. Take some responsibility!“
Žymos: fight club, fincher, J. Kunčinas, Tūla