Kai jau maniau, jog esu atsiplėšusi nuo Angelos Carter „pasakų“, nebegalvoju apie jas (o kai manaisi kažko nedarantis, dažniausiai būna atvirkščiai), nebegalvoju ir apie ją kaip rašytoją, kokia ji yra (aiškus asmeninis santykis nesusiformavo, todėl nutariau nuo jos pabėgti į J. Winterson lankas), taigi, kai jau maniau nuo jos atsiplėšusi, užtikau Carter esė iš knygos „On Gender and Writing“, išleistos 1983 metais.
Trys dalykai, patraukę dėmesį, buvo:
visų pirma, knygos pavadinimas („On Gender and Writing“);
antra – leidimo metai (1983);
ir trečia – esė pavadinimas („Notes from the front line“).
Štai, galvoju, paskaitysiu dabar, kaip „jos ten kovojo Amerikoj dėl moterų teisių“, kaip buvo hipės, nenešiojo liemenėlių ir nesiskuto kojų, ir ilgaplaukiai vaikinai laisvai „skraidė“ po jų laisvo kirpimo sijonais ir įvairiais marškinėliais.
Gal prieš mėnesį kultūros studijų dėstytojas amerikos graikas vaizdžiai parodė, kaip jų, tais laikais hipių, rankos nebuvo varžomos tokių kliūčių kaip liemenėlės, ir ilgiausi plaukai ant kojų netrukdė, nes jų paprasčiausiai nesimatė, – jos nešiojo ilgus sijonus. Dėstytojas rankų mostu iliustravo mintį, jog tai, kas, įprasta šiomis dienomis, ir, rodos, taip buvę visada, iš tiesų, yra sukonstruota ir, – „taip nebuvo visada“. Aptariamas klausimas buvo: „Why women shave their legs?“.
Carter esė pirmas sakinys nebuvo/nėra toks emocingas, greičiau šaltas: „I‘ve just scrapped my sixth attempt to write something for this book because my ideas get quite out of hand the minute I try to put them down on paper and I flush hares out of my brain which I then pursue, to the detriment of rational discourse.“, – viena vertus, keista pradžia esė apie savo jaunystės judėjimą, kuriam priklausė; kita vertus, nelengva rašyti apie tai, kas iš tiesų svarbu, arba – nelengva rašyti apie savo gyvenimą.
„The Women‘s Movement has been of immense importance to me personally and I would regard myself as a feminist writer, because I‘m a feminist in everything else .“ Ji rašo, kaip pasikeitė jos stilius, dalykai, apie kuriuos rašė, nuo jaunystės iki dabar, kai jai keturiasdešimt dveji; kaip kartais prigaudavo save nesąmoningai rašančią „vyriškai“, „I‘d – quite unconsciously – posit a male point of view as a general one.“
Tiesa, keistai atrodė akcentavimas: „By the way, I make my living as a writer and have done so most of my adult life. This is no big deal .“ But it is a big deal, jeigu apie tai rašo moteris autorė savo esė apie feminizmo judėjimą, ir greičiausiai tai būtų pakankamai „big deal“ ir „nowadays“. Minėtas pragyvenimas „as a writer“.
Dar vienas svarbus dalykas, – tai atstumas tarp to, kas iš tiesų ji buvo, ir to, kuo turėjusi būti („I first became truly aware of the difference between how I was and how I was supposed to be, or expected to be .)
Nuo čia jau apie pasakas.
Ji rašo: „I could have been a professional writer at any period since the seventeenth century in Britain or in France. But I could not have combined this latter with a life as a sexually active woman until the introduction of contraception, unless I had been lucky enough to have been born sterile, as George Eliot must have been.“
Todėl ji džiaugiasi, jog gimė ir gyvena (Carter mirė, jei neklystu, 2002 metais) būtent šiuo metu, nes savo gyvenimą gali skirti kūrybai, „without being pregnant most of the time“ („It doesn‘t mean childless.“), džiaugiasi, kad turėjo jėgų ieškoti, bandyti pasakyti dalykus, „for which no language previously existed“.
Galiausiai, esė ji baigia taip: „Oh, hell. What I really like doing is writing fiction and trying to work things out that way.“
Skaitydama pirmą kartą, pamaniau: ak, kokia nevykusi „atvirumo dozė“ pabaigoje, ji puikiai dera su nevykusia pradžia, kur ji prisipažįsta, jog negali nieko parašyti apie feminizmą. Tačiau vėliau perskaičiau prancūzę Helene Cixous, kuri savo tekste pavadinimu „Sorties“ (iš knygos „New French Feminisms“, skyriaus „The Newly-Born Woman“) rašo apie daugelį dalykų, susijusių su skirstymu moteriška/vyriška – pasyvu/aktyvu, kas man nebuvo labai aktualu ir daugeliu atvejų galvočiau, jog vietomis tokie filosofiniai „pjūviai“ yra pritempti arba tiesiog nebelabai aktualūs. Tačiau, tai, kas buvo aktualu, turint galvoje Angelos Carter esė, buvo H. Cixous pastraipa teksto pabaigoje:
„For me, the question „What does she want?“ that they ask of woman, a question that in fact woman asks herself because they ask it of her, because precisely she ends up by dint of knowing what to do with it, no longer knowing where to put it, or if she has any, conceals the most immediate and the most urgent question: „How do I experience sexual pleasure?“ What is feminine sexual pleasure, where does it take place, how is it insribed at the level of her body, of her unconscious? And then how is it put into writing?“
Ypatingai paskutinis sakinys, kurį siečiau su Angelos Carter „pasakų“ tyrinėtojos Marinos Warner esė „Angela Carter: Bottle Blonde, Double Drag“ pradžia, – „Fairy tales explore the mysteries of love;“.
Štai koks vidinis ryšys tarp Angelos Carter kaip rašytojos ir pasakų. Šioje vietoje galėčiau išsiplėsti labiau, pasakoti, ką A. C. daro su pasakomis, kokios pasakos svarbiausios jai ir tt., tačiau, kaip minėjau anksčiau, ji jas stilizuoja, „perrašo“ savo kiek gotišku stiliumi, kuriame susipina savotiškas romantinis polėkis ir ironija, švelnus grožis, erotika ir žiupsnelis siaubo, – visa tai galima apibendrinti vienu žodžiu – „Gothic“. Iš lietuvių autorių rasčiau paralelių su Skablauskaite, kuri, kiek žinau, kuria savus, originalius siužetus, tačiau visgi jie panašūs į A. C. Prisimenu vieną Skablauskaitės romaną, kuris turėtų panašumų su viena iš A. C. pasakų siužetinėje plotmėje.
Kad ir kaip norėtųsi detaliau parašyti apie pasakas, pasiliksiu tai vėlesniam laikui, nes noras pagaliau „baigti“ su Angela Carter nugali.
I‘m done.
Žymos: Angela Carter, Margaret Atwood