Visą savaitgalį pulsavo Selės kiaušinis, panašus į jos širdį; kiaušinis, kurį Margaret Atwood rado Perrault pasakoje, jaunos burtininko žmonos skreite, kiaušinis, kurį ji turėjusi saugoti, bet įžengusi į uždraustą kambarį, netyčia įmetusi į kraujo pilną kubilą, kraujas niekaip nenusiplovęs, vyras grįžęs, žinoma, tai pastebėjęs. Pasakos pabaigos yra keli variantai: vyras-burtininkas sukapoja žmoną arba prieš pat ją kapojant merginą išgelbėja broliai.
Selės kiaušinis buvo didelis, rausvas, pulsuojantis, – it jos širdis kompiuterio ekrane, Selės kiaušinis buvo panašus į jos vyrą Edą, jis mažai kalbėdavo, bet kažkokiu būdu ypatingai veikdavo Selę, ji baiminosi jo it to burtininko iš pasakos.
Savaitgalis priklausė moterims: Raudonkepuraitei ir Angelai Carter, apie kurios „The Sadeian Woman“ rašė Margaret Atwood. Begalė moterų: avis, tigrė, vampyrė, nekalta mergelė iš ledo („Snow-Child“), motina-vaiduoklė…
Galiausiai prisiminiau, jog jau praeitą savaitę baigiau M. Atwood „Surfacing“, tada susiradau kitą – Jeanette Winterson „Oranges are not the only fruit“, gražus, ironiškas stilius, turinio ne giluma, bet sekti minties šuolius smagu.
Sekmadienio naktį prie lovos radau Barthes‘ą. „The Deaf of the Author“ jis rašo: „No doubt it has always been that way. As soon as a fact is narrated no longer with a view to acting directly on reality but intransitively, that is to say, finally outside of any function other than that of the very practice of the symbol itself, this disconnection occurs, the voice loses its origin, the author enters into his own death, writing begins.“
„Writing begins“, nuskamba mintyse, and.. the reading continues.
Žymos: Angela Carter, Margaret Atwood