Gaila, kad, kai Dženisei – mažai, beveik nieko negirdinčiai mergaitei, kurią nedidelio miestelio parapijos tikintieji laikė palaiminta šventosios dvasios – buvo atlikta ausų operacija ir ji atgavo klausą*, turėjau pereiti prie „tikrų moteriškų istorijų“ – Angelos Carter „Burning your boats“ – dar nežinau, kaip baigėsi minėta istorija su tikinčiaisiais (nemanau, kad jie labai nusivylė, turbūt eilinį kartą praleido pro ausis).
Angelos Carter trumpų novelių rinkinys nustebino štai kuo: tiek viršelyje, tiek tituliniame puslapyje akcentuojama Salman‘o Rushdie autorės kūrybos apžvalga, kuri iš tiesų verta dėmesio (be kita ko jis pasakoja ir apie jų paskutinį susitikimą visai prieš jos mirtį – mane visada domino tokie dalykai). Tik klausimas vienas: ar tikrai Angela Carter yra „one of the century‘s best writers“, kaip rašoma ant knygos nugarėlės. Įpusėjus pirmą novelę, maniau, gulbūt, bet dabar, kai baigiu antrą didžiulį trumpų istorijų skyrių, šis klausimas nebekyla. Vienos jos novelės veikėja-vampyrė įsimylėjo savo auką, jauną kareivį, kuris vėliau buvo pašauktas į frontą Prancūzijoje ir uniformos atlape rado prieš mirtį jam įteiktą rožę, – that‘s pathetic, isn‘t it?
Visos tos populiariųjų pasakų stilizacijos – gražuolė ir pabaisa, sniego mergaitė ir kt. Tigro žmona. Nežinau, ar yra tokia pasaka, bet gana nuobodi Carter stilizacija yra, visos tos jaunos, viena už kitą gražesnės ir nekaltesnės mergaitės… Nuobodoka.
Viena tik įdomu – kaip vaizduojama šiaurė:
„In a northern country; they have cold weather, they have cold hearts.
Cold; tempest; wild beasts in the forest. It is a hard life. Their houses are built of logs, dark and smoky within, the leg of a pig hung up to cure, a string of drying mushrooms. A bed, a stool, a table. Harsh, brief, poor lives.“
Ir raudonkepuraitė visai kitokia „in a northern country“, ten ji nugali vilką, nupjauna jam uodegą tėvo, medžiotojo, peiliu, nueina pas senelę, apkaltina ją raganavimu (neva jos ranka pavirtusi vilko uodega), kaimo žmonės užmėto sergančią senelę akmenimis – kaip visada elgiasi su raganomis – ir raudonkepuraitė paveldi senelės turtą. „They have cold weather, they have cold hearts.“ Once again.
Kitoj novelėj mergaitė su tėvu iš Rusijos atkeliavo į Italiją, kur jis ją pralošė vienam turtingam žemvaldžiui. Staiga, tą akimirką, kai buvo pralošta, mergina pajuto pučiant šiaurės vėją, lyg jis būtų atsekęs juos iki pat Viduržemio jūros.
Jeigu jau apie šiaurę, apie moteris šiaurėje, tai mintyse iškyla Sokurovo „Maria“. Nesvarbu, kad koloritas sovietinis, kad mėnulis skirtuke, kuris skiria metų laikus filme, su rankena, – septintasis dešimtmetis.
Marija dirba. Marija „nebijo nei arklio, nei traktoriaus, nebijo jokio darbo“. Jos dukra taip pat – „labai padeda darbuose“. Marijos vyras švelniai šypsosi, Marijos pečiai platesni už jo, Marijos veidas sukepęs saulėje. Rugpjūtį jie savaitei važiuoja į Sočį (kur daugiau), bet kas iš to, Marija dėl darbo su visokiais mechanizmais, traktoriais, negali turėti vaikų, jos jauniausią sūnų užmušė girtas vairuotojas, vyras palieka, ji vėl traktoriuje, ji miršta. O keliai kaime vis tokie pat pasruvę purvu, nors vis daugiau asfaltuotų.
„Norėtume sugrįžti čia po penkerių ar dešimties metų“, – už kadro sako Sokurovas. „Tikimės, kad ši istorija taip nesibaigia. Marija buvo stipri, galėjo pasakyti savo nuomonę, – o tokių čia nemėgsta.“
„Jai užteko jėgų pragyventi čia keturiasdešimtpenkerius metus.“ – sako Sokurovas. Už kadro.
* “Oranges are not the only fruit”
Žymos: Angela Carter, Sokurov