Visa, ką šitam mieste užuodžia Skaistė, tai žuvies tvaikas. Jis tarsi savaime lenda į gerkę, o naktimis, miegodama, ji jaučia tinstančias savo gerklas, tada pati jaučiasi it žuvis, be vandens, išmesta į krantą, ryja seiles, vieną, du, tris kartus, per miegus jaučia troškulį, –
kas išmetė šitą žuvį į krantą? kas ištraukė, liepė vaikščioti, kvėpuoti?
jai darosi slykštu – nuo savęs, trokštančios žuvies, šlyštu, kad kitų žuvų liekanos neregimomis dalelėmis keliauja į ją tarsi į kokią slėptuvę, buveinę, kurioje gali kauptis.
Jis sako, kad tai jūros kvapas. Žiemą, žinoma, jis esąs kitoks, ne toks aštrus. Jis sako, kad kartkartėmis tai stovinčio vandens kvapas, ne žuvies. Jie čia negaudo žuvies, sako jis, ir Skaistė priversta tylėti.
Jis gimė čia, kiek aukštėliau, kylant į kalvą, jo motina pro ligoninės langą matė beveik visą miestą. Gimė pavasarį, kalno papėdėje įnirtingai snigo ir lijo, žemai, pakrantėje, švietė saulė ir motina sakė pirmąkart mačiusi viską kartu: sniegą, lietų ir saulę; gimdymo neminėjo, lyg tai nebūtų gamtos reiškinys. Šeimos nepasirinksi, sako jis. Gimimo vietos irgi.
Skaistė gimė kitur. Kai tai įvyko, ji nebuvo kūdikis, tačiau nebuvo ir žuvis, išmesta į krantą, kaip dabar. Šeimos nepasirinksi, tas tiesa, galvoja Skaistė, jeigu galėtų rinktis, mąstydama, iš kur ji kilus, greičiausiai neprisimintų nuo senumo susiskaldžiusio „ligo“ parko grindinio, Lukio, einančio juo, ir tos merginos, ateidavusios kasdien. Kai bando nustatyti, kada ji gimė, tiksliausiai ką tik gali pasakyti – prieš kelis metus.
Žymos: sibile sibire Ligò