Ji eina gatve, balta pilkais langeliais skara plevesuoja už nugaros, vėjas plėšia ją nuo kaklo, tačiau plaukų nesutaršo – jie trumpi. Galvą dengia megzta beretė kreminiais, rausvais kvadratais, ji mėgsta figūras. Šalia – kažkoks vyras, sako, tai jos vyras, neaukštas, kampuotas, barzda dengia jo lūpas, bet akys atviros, jie buvo kine.
Eina pusės metro atstumu vienas nuo kito, pusė metro, rankos atstumas, trys šaligatvio plytelės, tad tai netiesa, jie nevedę. Šis vyras norėtų ją vesti.
Tokios moterys neteka, nebūna atsidavusios žmonos, jos baltaodės porcelianinės lėlės didelėmis akimis, jų vyzdžiuose spindi baltas šviesos taškas, jis kuria tikroviškumo iliuziją, – taip, ji tikra, ši porcelianinė oda minkšta, ją galima liesti, užčiuopti.
Tai Skaistė, ji eina gatve, jos vyzdžiuose spindi nematomi balti taškai, ji gali matyti tamsoj, ji gerai žino – jis niekada jos neves, nemiegos su ja vienoj lovoj, neprisilies. Tai, ką jis lies, bus ne ji, tai nebus jos kūnas, tai bus kitos moters kūnas. Jis niekaip negalės suprasti, kodėl ji tokia tolima, porcelianinė, tarytum nutolus laike, truputį išblukusiais kontūrais, niekad nesupras to dvejumo.
Ji ilgą laiką buvo po vandeniu, bet nenuskendo, vanduo išplovė jos kontūrus, tai buvo nedidelis „ligo“ kambarys, panašus į palatą, rodos, ji buvo ten metų metus, tarsi įkalinta, tarsi savo noru, o dabar, jei kas paprašytų pasakoti, jeigu tas vyras, kuris eina šalia, jos paklaustų, ką ji ten veikusi, ji atsakytų, jog buvusi, tiesiog buvusi po vandeniu, jautusi didelį slėgį.
Ji nenuskendo, kažkas ištraukė ją iš vandens, tarsi savaime, galbūt kažkoks vyras. Dar kažkas, kažkokia figūra virš vandens, ji visą laiką žiūrėjo į ją, Skaistę, būnančią po vandeniu, jaučiančią slėgį. Bet nieko nedarė, ta figūra, leido jai būti po vandeniu. Visą tą laiką. Kambaryje, panašiame į palatą.
Žymos: sibile sibire Ligò