Lukis
Prisimenu tik kiemo obelį ir Leo. Tas medis vasarą žiedais nuberdavo kiemą, ir, man atrodė, kad nedaug beliko ir pradės plikti nuo viršūnės, išbarstęs savo baltus žiedlapius pavėjui. Bet jis nepliko. Žiedai nusklisdavo iki vandens, o tada, atplaukus kokiai valčiai, suraibuliuodavo ir rodėsi it plaukiotum tarp debesų.
Prisimenu, Leo surakindavo mane viena ranka ties alkūnėmis ir vesdavo. Per mišką, per kaimynų sodus, o kartais tik per mūsų kiemą iki ežero. Tada sakydavo: „žiūrėk, ir saulė, ir mėnulis danguje – vienu metu, – matai?“
Mačiau, tikrai, prisimenu, mačiau dviejų jų atspindžius vandenyje ir baltus žiedlapius prie kranto. Kažkas tam vandeny yra, paskui galvodavau, nunarindavau galvą anapus liepto, norėjau įžiūrėti.
Bet įžiūrėjau tik tada, prie jūros. Kojos pynėsi dėl sniego gniužulų, pavirtusių ledu, o takas nuo stotelės buvo siauras. Mes ėjome po vieną, aš pirmas, tu antra. Mano batai bandė platinti takelį, bet tu liepei nesišvaistyti, taip ir pasakei: „nesišvaistyk, reikės gi dar jėgų“. Tada išlindom iš pušyno, vėjas, sumišęs su stiklo smiltimis, braižė veidus. Tavo nosis buvo gerokai rausva, mano mėlyna, sakei. „Tavo veidas melsvas“, pabrėžei, „lyg būtų išvirkščias“. Aš neįsižeidžiau, tokie pasakymai mane net džiugino. Tu nieko neslepi, pyksti, galvojau. Tada, priklaupęs prie vandens, ant ledo, – buvo saulėta – aš pamačiau tuos pat spalvotus raibulius, kuriuos matydavau vaikystėj ežere.
„Ir saulė, ir mėnulis“, – tyliai pasakiau. – „Vienu metu, matai?“
Tą dieną mes palikome „ligo“. Tą dieną supratau – dabar mes esame vanduo.
Žymos: sibile sibire Ligò