Kai pradedu galvoti, kodėl tą žiemą mes palikome „ligo“, skonio receptoriai pajaučia ką tik išrūkytos žuvies skonį, uoslė tarsi atgyja, ieškodama kvapų, suku nosį ten, iš kur pučia vėjas, galbūt užuosiu druskos, geležies kvapų, – vandens, galiausiai.
„Ligo“ rūsyje užuosti galėjai tik lengvą kalkių kvapą, tarsi sienos būtų neseniai nubalintos, į nosį lindo baltos dulkės, jomis buvo nuklota ir švytinti stora folija ant vamzdžių. Dar – kraujo kvapą (jis kiek panašus į druskos, geležies). Kraujas, kalkės – šie kvapai reiškia „ligo“, todėl užuodus juos sustoju ir geriu, – juk nežinau, kada vėl galėsiu ten pabūti, nors netiesiogiai.
Greičiausiai ne kvapai rūpėjo Lukiui, kai vieną rudens dieną jis pareiškė ten nebenakvosiąs. „Nei vienos daugiau nakties,“ – dusliai pasakė jis, aš supratau – dar šįvakar jis paliks „ligo“.
„Kodėl“, – stuktelėjau jam į petį. „Ko tau trūksta.“
Nereikėjo nė klausti, buvo aišku kaip dieną: jam reikėjo išeiti. Būti trise galėjome visi, o ateiti – tik vienas.
Tik aš nebuvau saistoma jokių prievolių „ligo“, galėjau ateiti kada tik panorėjus, išeiti taip pat, tačiau, nepaisant to, net aš negalėjau „ateiti ir būti“ iš tiesų, be nerimo, – kiekvienąkart kildama liftu į Skaistės „ligo“, spręsdavau, ar spausti penktą ar šeštą, nors jis septintame aukšte – norėdavau užgaišti dar minutę, dvi, pakilti laiptais, eiti, pasiruošti. Jos gali ir nebūti, – šita mintis manęs neaplankydavo, ji tarsi peršokdavo kažkokį sąmonės barjerą ir dingdavo minčių glūdumoj, – koks gražus lietus iš taip aukštai, langai iki grindų, atrodo, žengsi ir nukrisi, o jei būtų atverti, vėjas išpūstų ne tik laikraščius ar žurnalus, bet ir paklodes, rankšluosčius, ir pižamas.
Jos gali ir nebūti, – šita mintis manęs nepasiekdavo, bėgdavo iš paskos it koks bjaurus žmogėnas, besušunkantis „ponia, jūs pametėte pirštinę“, tačiau vis nepavydamas, šlubuodamas, o aš skubindavau žingsnį, išlipdavau vienu-dviem aukštais žemiau, mėtydavau pėdas, galiausiai dingdavau už Skaistės „ligo“ durų, matydavau tik jos giedras pilkas akis ir išryškėjusias mažas kraujosrūvas veide – kaskart jos vis kitokios, kartais rausvos, kartais melsvos – gražios. Tokios gražios, kad dėl jų pamirštum viską –
traukinį važiuojant žiemą;
vasarą traukinio kupe, pravėrus langą;
stirnos jauniklį, matytą pro langą;
kaip lyja į metalinius kibirus lauke, į didžiulę seną vonią, dumbliais apaugusiais kraštais;
kaip kregždės skraido pažeme;
gandrų gal dvidešimt po pievą braido;
ir kalena;
pamirštum tylų varikliuko gaudesį ties šuliniu;
pamirštum Lukio striukę iš avikailio;
pamirštum.
Žymos: sibile sibire Ligò