Kai būdavo dar toli iki ryto, viename iš „ligo“ kambarių Skaistę pažadindavo jausmas, kad kambaryje yra kažkas svetima. Tai įslinkdavo į kambarį it ryto migla, atrodydavo, jog tai moteris, jos kūnas uždengtas palaikiais drabužiais, plaukai lygūs, tiesiai sušukuoti, džinsai labai aptrinti, net nušiurę, veidas tarytum be bruožų. „Tik kai ką pasiimsiu“, – sumurmėdavo ji ir Skaistė daugiau neužmigdavo. “Ką ji pasiėmė, kodėl pasirodė?” – galvodavo.
„Vėl nemiegi“, – sveikindavausi, kai anksti ryte pasirodydavau Skaistės „ligo“ kambary. Ateidavau labai anksti, kai tik kiek nubusdavo kūnas, vos pradėjus justi pirmuosius širdies dūžius. „Vėl buvo ji“, sakydavo Skaistė, o aš nesuprasdavau. „Matau ją tik trumpą akimirką, kitą sekundę ji jau tupi už lango bespalviu miesto balandžiu. Nežinau, ko iš manęs nori, ką kas kartą pasiima.“ Skaistė nebūdavo labai sunerimusi, tik mąsliai žiūrėdavo – „Ko ji iš manęs nori?“. Miegoti toliau negalėdavo, todėl spoksodavo pro langą į keturkampį „ligo“ kiemą, tačiau matydavo tik kito „ligo“ korpuso langus užtrauktomis užuolaidomis, kone girdėdavo ten sirpiančius žmones, tačiau nepykdavo iš apmaudo: „Girdžiu, kaip saldžiai jie miega, ritmingai, giliai įkvepia, ir taip norėčiau užmigti, ir, rodos, visame „ligo“ pastate, aš vienintelė tokia nemieganti.“
Išties ji buvo vienintelė tokia nemieganti. Visame „ligo“ pastate. Ir nors visas „ligo“ man tebuvo du žmonės, galėjau drąsiai sakyti: taip, ji vienintelė, kas rytą jaučianti įžengiant tą moterį palaikiais drabužiais, nutrintais džinsais, be bruožų – tik ji. Nors, neabejoju, tokia moteris, „kažkas svetima“ kambaryje aplankydavo kiekvieną, esantį “ligo”.
Lukis miegodavo. Ryte, vakare, – kada tik ateidavau. Tik naktimis jis mėgdavo sėdėti prie lovos, skaičiuoti arba kažką rašyti – to niekada nežinojau, ką jis skaičiavo, ką rašė, kodėl nemiegojo.
Rytais, kai tyliai įsmukdavau į Lukio „ligo“, į veidą tvosdavo gaivus oro gūsis. Vėliau, kai akys užkliūdavo už nuogų, iš po antklodės išsikišusių jo pečių, – „jam šalta“, galvodavau. „Luki, tau šalta?“ – klausdavau tyliai. „Ne.“ – per miegus nukirsdavo jis ir atžaria ranka, kiek sugebėdavo, kilsteldavo antklodę, tai reiškė „gulkis, miegok“.
Taip kartais aplankydavau juos abu, Lukį ir Skaistę, iš ryto. Lankymui baigiantis likdavau prie Lukio nugaros, valandų valandas žiūrėdavau gyvatei, besirangančiai jo nugaros odoj, į akis; tyrinėjau dvišakį liežuvį, gerai pažinojau jos raštą, pažadinta naktį galėjau jį atkartoti. Su ja ir kalbėdavausi.
Žymos: sibile sibire Ligò