May, 2010
Once I was interested in fairy tales… (II)
‘The Bloody Chamber’ by Angela Carter and ‘Bluebeard’s Egg’ by Margaret Atwood
Angela’s Carter’s story of ‘The bloody chamber’ sustains almost the same plot as Perrault’s version of ‘Bluebeard’: young girl gets amused by the wealth of the very rich, older man, get married, goes to his castle, then the husband leaves for business trip, wife enters the bloody chamber with corpses, husband’s back, claims he should kill her, her mother rescues her. Therefore, we shouldn’t forget that this story is rewritten, it is written by different author in different times, so there are some differences between Perrault’s and Carter’s plots. Two most important differences are: Carter adds young blind man, who comes to the castle as a piano tuner; and another – poor wife is rescued by her mother, not brothers – siblings – as in Perrault’s version.
daugiau »
daugiau »
Once I was interested in fairy tales… (I)
The contemporary writers such as Margaret Atwood and Angela Carter have their own attitude towards fairy tales. In fact, I should mention that in her early works of Angela Carter the psychoanalytic view to fairy tales still echoes in some extent; in the first edition of ‘Fireworks’ she wrote: ‘[tales are] <…> fabulous narratives that deal directly with the imagery of the unconscious – mirrors; the externalized self, <…>, forbidden sexual objects. <…>.
daugiau »
daugiau »
Apie mitus ir pasakas
Kai jau maniau, jog esu atsiplėšusi nuo Angelos Carter „pasakų“, nebegalvoju apie jas (o kai manaisi kažko nedarantis, dažniausiai būna atvirkščiai), nebegalvoju ir apie ją kaip rašytoją, kokia ji yra (aiškus asmeninis santykis nesusiformavo, todėl nutariau nuo jos pabėgti į J. Winterson lankas), taigi, kai jau maniau nuo jos atsiplėšusi, užtikau Carter esė iš knygos „On Gender and Writing“, išleistos 1983 metais.
Trys dalykai, patraukę dėmesį, buvo:
visų pirma, knygos pavadinimas („On Gender and Writing“);
antra – leidimo metai (1983);
ir trečia – esė pavadinimas („Notes from the front line“).
daugiau »
daugiau »
„In a northern country; they have cold weather, they have cold hearts”
Gaila, kad, kai Dženisei – mažai, beveik nieko negirdinčiai mergaitei, kurią nedidelio miestelio parapijos tikintieji laikė palaiminta šventosios dvasios – buvo atlikta ausų operacija ir ji atgavo klausą*, turėjau pereiti prie „tikrų moteriškų istorijų“ – Angelos Carter „Burning your boats“ – dar nežinau, kaip baigėsi minėta istorija su tikinčiaisiais (nemanau, kad jie labai nusivylė, turbūt eilinį kartą praleido pro ausis).
Angelos Carter trumpų novelių rinkinys nustebino štai kuo: tiek viršelyje, tiek tituliniame puslapyje akcentuojama Salman‘o Rushdie autorės kūrybos apžvalga, kuri iš tiesų verta dėmesio (be kita ko jis pasakoja ir apie jų paskutinį susitikimą visai prieš jos mirtį – mane visada domino tokie dalykai). Tik klausimas vienas: ar tikrai Angela Carter yra „one of the century‘s best writers“, kaip rašoma ant knygos nugarėlės.
daugiau »
daugiau »
„Writing begins“ and.. the reading continues
Visą savaitgalį pulsavo Selės kiaušinis, panašus į jos širdį; kiaušinis, kurį Margaret Atwood rado Perrault pasakoje, jaunos burtininko žmonos skreite, kiaušinis, kurį ji turėjusi saugoti, bet įžengusi į uždraustą kambarį, netyčia įmetusi į kraujo pilną kubilą, kraujas niekaip nenusiplovęs, vyras grįžęs, žinoma, tai pastebėjęs. Pasakos pabaigos yra keli variantai: vyras-burtininkas sukapoja žmoną arba prieš pat ją kapojant merginą išgelbėja broliai.
Selės kiaušinis buvo didelis, rausvas, pulsuojantis, – it jos širdis kompiuterio ekrane, Selės kiaušinis buvo panašus į jos vyrą Edą, jis mažai kalbėdavo, bet kažkokiu būdu ypatingai veikdavo Selę, ji baiminosi jo it to burtininko iš pasakos.
daugiau »
daugiau »
Ligò (IX)
Visa, ką šitam mieste užuodžia Skaistė, tai žuvies tvaikas. Jis tarsi savaime lenda į gerkę, o naktimis, miegodama, ji jaučia tinstančias savo gerklas, tada pati jaučiasi it žuvis, be vandens, išmesta į krantą, ryja seiles, vieną, du, tris kartus, per miegus jaučia troškulį, –
kas išmetė šitą žuvį į krantą? kas ištraukė, liepė vaikščioti, kvėpuoti?
jai darosi slykštu – nuo savęs, trokštančios žuvies, šlyštu, kad kitų žuvų liekanos neregimomis dalelėmis keliauja į ją tarsi į kokią slėptuvę, buveinę, kurioje gali kauptis.
Jis sako, kad tai jūros kvapas.
daugiau »
daugiau »
Ligò (VIII)
Ji eina gatve, balta pilkais langeliais skara plevesuoja už nugaros, vėjas plėšia ją nuo kaklo, tačiau plaukų nesutaršo – jie trumpi. Galvą dengia megzta beretė kreminiais, rausvais kvadratais, ji mėgsta figūras. Šalia – kažkoks vyras, sako, tai jos vyras, neaukštas, kampuotas, barzda dengia jo lūpas, bet akys atviros, jie buvo kine.
daugiau »
daugiau »
Ligò (VII)
Lukis
Prisimenu tik kiemo obelį ir Leo. Tas medis vasarą žiedais nuberdavo kiemą, ir, man atrodė, kad nedaug beliko ir pradės plikti nuo viršūnės, išbarstęs savo baltus žiedlapius pavėjui. Bet jis nepliko.
daugiau »
daugiau »
Ligò (VI)
Kai pradedu galvoti, kodėl tą žiemą mes palikome „ligo“, skonio receptoriai pajaučia ką tik išrūkytos žuvies skonį, uoslė tarsi atgyja, ieškodama kvapų, suku nosį ten, iš kur pučia vėjas, galbūt užuosiu druskos, geležies kvapų, – vandens, galiausiai.
„Ligo“ rūsyje užuosti galėjai tik lengvą kalkių kvapą, tarsi sienos būtų neseniai nubalintos, į nosį lindo baltos dulkės, jomis buvo nuklota ir švytinti stora folija ant vamzdžių. Dar – kraujo kvapą (jis kiek panašus į druskos, geležies).
daugiau »
daugiau »
Ligò (V)
Kai būdavo dar toli iki ryto, viename iš „ligo“ kambarių Skaistę pažadindavo jausmas, kad kambaryje yra kažkas svetima. Tai įslinkdavo į kambarį it ryto migla, atrodydavo, jog tai moteris, jos kūnas uždengtas palaikiais drabužiais, plaukai lygūs, tiesiai sušukuoti, džinsai labai aptrinti, net nušiurę, veidas tarytum be bruožų. „Tik kai ką pasiimsiu“, – sumurmėdavo ji ir Skaistė daugiau neužmigdavo.
daugiau »
daugiau »
Ligò (IV)
Prie „ligo“ durų nesidriekė įspūdingi laiptai. Jie nebuvo nei platūs, nei daugiapakopiai – viso labo trys žingsniai, laipteliai. Jais užlipus, prie durų, kūnas jau būdavo nusprendęs, kur eiti pirmiausia, kurią dalį pirmiau prisilipdyti – pumpurą ar šaknis, Skaitę ar Lukį.
daugiau »
daugiau »
Ligò (III)
„Ligo“ buvo gera vieta dėl dviejų priežasčių: čia visada galėjai ateiti ir būti trise. Ne vienas, ne dviese, ne keturiese. Čia galėjai būti pilnas, visas, iš trijų dalių, – toks, koks turi būti, trilypis it dobilas.
daugiau »
daugiau »
Ligò (II)
Ne ta diena, kai su Skaiste stovėjom įsikibę į tvorą. Ne ta popietė, kai jos rankos augo į suoliuką. Ne tas pavasaris, kai linko keliai, kopiant į penktą aukštą.
daugiau »
daugiau »
Ligò (I)
Ligoninės parko pašonėje kūrėsi naujas turtingųjų kvartalas. Nors keliukas, vedantis į jo gilumą, dar nebuvo asfaltuotas, tolumuoje žybsintys naujų namų stogai neleido abejoti, – ten, už tvoros, už didžiulio lauko, gyvena žmonės, turintys viską.
Būtent taip sakė Skaistė, kai stovėjome prie ligoninės parko tvoros.
daugiau »
daugiau »
Dar kartą pie tėvą
Šiuose namuose jos visur. Močiutė, motina, Sibilės Mana. Seku jas: jų pavidalus, išraiškas, formas.
daugiau »
daugiau »